 |
|
|
Apie | Kuo ypatingas? | Konstrukcija | Spaudoje Kabantieji sodai – nuo senovės iki mūsų dienų Šiek tiek istorijos Garsus prancūzų kūrėjas Le Corbusier’as yra sakęs, kad bet kokiai logikai prieštarauja tai, jog stogų plotas, lygus beveik visam miestui, yra nenaudojamas, o šiferis gali gėrėtis žveigždėmis… Šiuolaikinėje literatūroje nebenaudojamas šiferis. Nors stogų paskirtis iš esmės liko ta pati, – saugoti pastatą nuo įšorinių atmosferos veiksnių, – atsirado ir nauja funkcija – kurti gražesnę ir ekologiškesnę aplinką. Kabančiųjų sodų istorija skaičiuojama nuo vieno iš pasaulio stebuklų – Semiramidės sodų senajame Babilone – atsiradimo laikų. Jau 600 m. pr. Kr. jie žavėjo žmones, o dabar vis dar aitrina vaizduotę. Sakoma, kad kabantieji sodai buvo įrengti 25 m aukštyje virš žemės paviršiaus. Dar ankstesniais kabančiaisiais sodais laikomi ziguratų terasų medžiai, augę 2113 m. pr. Kr. Buvo jų ir daugiau, o šiandien tokių kabančiųjų senovinių sodų pavyzdžių galima aptikti Italijoje, Izola Belos saloje, kardinolo Karolio Boromėjaus rūmuose, kurie buvo pastatyti 16 a. pabaigoje – vėlyvojo Renesanso epochoje. Kabantieji sodai dar ilgą laiką buvo tik turtingųjų pasirinkimas, ir tik 19 a. viduryje jie išpopuliarėjo Europoje, kai atsirado naujų statybinių konstrukcijų ir medžiagų. Tikra sensacija tapo 1867 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje demonstruotas sodas, įrengtas ant žymaus vokiečių statybininko ir išradėjo Carlo Rabitzo namo stogo. Publikuodama šio sodo fotografijas spauda rašė: “Mes laukiame, kad architektai pradėtų projektuoti šią būsto puošmeną. Akivaizdu, kad ore sklendžiantys sodai ras praktinį pritaikymą šiuolaikinėse ir būsimose statybose”. 20 a. pradžioje buvo gerai žinomi garsiausių architektų – amerikiečio Franko Lloydo Wrighto ir Le Corbusier’o – teoriniai darbai, projektai ir statiniai. Šie architektai neįsivaizdavo miesto ateities be sodų ant stogų. 1914 m. Frankas Lloydas Wrightas Čikagoje suprojektavo ir pastatė didžiulį restoraną su atviromis apželdintomis terasomis. Architektui Le Corbusier’iui priklauso daugybė įgyvendintų projektų – pradedant nedideliais vilų stogais ir baigiant ištiso Čandigarcho miesto (Indija) apželdinimo projektu, kai buvo sukurtas grandiozinis sodų ansamblis ant administracinių pastatų stogų. 1936–1938 m. Londone landšafto architektas Ralphas Hancockas ant šešių aukštų “Derry and Toms” pastato suprojektavo ir įrengė net trijų tipų sodus: istorinį Viktorijos laikų, reguliariojo tipo ispaniškąjį ir peizažinio arba angliškojo tipo sodelį. Derlingas dirvožemis buvo supiltas ant drenuojamojo plytų ir klinkerio pagrindo, po kuriuo buvo paklota vandeniui nelaidi membrana. Ralphas Hancockas pasodino apie 500 augalų ir krūmų veislių, iš Pensilvanijos buvo atvežta specialios uolienos kalnų augalams, manant, kad tai labiau tiks užterštam Londono orui. Šie kabantieji sodai užima 1,5 akro plotą ir džiugina akis iki šių dienų. Žalieji stogai šiandien Šiuo metu ant stogų įrengtų sodų skaičiumi pirmauja Vokietija, kur intensyviai kuriamos naujos tokiems sodams pritaikytos medžiagos. Vokietijoje viena iš leidžiamų normų projektuojant naujus pastatus yra stogo (ir su nuolydžiu) apželdinimas. Šveicarijoje iki 25 % plokščiųjų stogų apželdinti vejomis, o Japonijoje reikalaujama įrengti sodus ant visų plokščiųjų stogų, kurių plotas didesnis kaip 100 m2. Pastato stogas dažnai vadinamas penktuoju fasadu: nuo jo dydžio ir meninio apipavidalinimo priklauso bendras užstatymo vaizdas. Be to, stogas yra ir viršutinė atitvarinė konstrukcija, atliekanti laikančiosios konstrukcijos, termoizoliacijos ir apsauginę finkcijas. Šiuolaikinių pastatų stogai ne tik saugo nuo lietaus, sniego, vėjo, temperatūros pokyčių. Ant jų statoma daug antenų, komunikacijos priemonių bei ventiliacijos įrengimų, todėl nėra taip paprasta rasti vietos sodui. Tenka spręsti nelengvą uždavinį – kaip suderinti sudėtingas konstrukcijas ir architektūrą, tinkamai sukomponuoti tokią plastišką, gyvą medžiagą kaip augalai, kurie ilgą laiką puoš statinį. Be to, svarbūs dar keli aspektai – statybos ir eksploatacijos brangimas bei socialinė sodo funkcija. Be architektūrinių, konstrukcinių, ekonominių ir socialinių veiksnių, dar vienas svarbus dalykas želdinant stogus yra tinkamas augalų parinkimas ir auginimas. Aukštai pasodinti augalai elgiasi kiek kitaip nei tie, kurie auga įprastame aukštyje. Ant stogų įrengtų sodų mikroklimatas panašus į kalnų klimatosąlygas: didesnė saulės spindulių radiacija, stipresni vėjai, plonesnis dirvožemio sluoksnis ant kieto pagrindo, ryškesni temperatūrų svyravimai. Santykinė drėgmė ant stogo paprastai būna 5–10 % mažesnė nei įprasta, o vasarą – net 20 %. Kita vertus, šiuos neigiamus veiksnius galima sušvelninti specialiomis drėkinimo ir drenažo sistemomis, apsauginiais ekranais, aukštais parapetais ir panašiomis priemonėmis, be to, itin daug dėmesio reikia skirti dirvožemiui. Atsižvelgiant į augalų auginimo ypatybes, ant stogo geriau sodinti kalnų augmeniją, t. y. parinkti šliaužiančiuosius, nykštukinių formų, kiliminius augalus, atsparius nepalankiems klimato pokyčiams. Be to, jie turėtų derėti vienas su kitu ne tik estetiniu požiūriu, bet ir kaip biologinės gretimybės. Beje, dėl kitokių klimato sąlygų ant stogų augantys augalai paprastai pradeda augti ir žydėti 3–12 dienų anksčiau. Kodėl gi pasaulyje taip populiarinamas stogų apželdinimas? Priežastys – ne tik estetinės. Pvz., apželdinus sotgą, sumažėja patalpų vidaus temperatūra vasarą ir išsaugoma šiluma žiemą. Taip pat žymiai sumažėja vadinamasis miesto šiluminės salos efektas. Mieste pakyla temperatūra, jei saulė sušildo tūkstančius stogų, padengtų juoda ruberoidine danga. Tai apskritai veikia viso regiono temperatūrą. Dėl želdynų ant stogų taip pat sumažėja vandens, patenkančio į lietaus vandens nutekėjimo sistemas, kiekis. Galų gale jie džiugina akis, suteikia džiaugsmo visiems, eksploatuojantiems apželdintą pastatą. Čikagos miesto Aplinkos departamentas 2003 m. ataskaitoje pateikė tokių stogų apželdinimo pranašumus:
Tad kodėl miestai neskuba virsti „pievelėmis“? Tyrėjai akcentuoja ne ekonomines kliūtis, o psichologinius veiksnius. Žmonių vaizduotėje augalai ant stogo dar dažnai asocijuojasi su netyčia išaugusiu berželiu ar samanomis, rodančiomis šeimininkų nerūpestingumą. Užuot užsakovams pasiūlę žalią stogą kaip itin madingą naujovę, pramonininkai ir projektuotojai dažnai aiškina, kad toks stogas svarbus publikai ir miestui, o užsienio investuotojai nenori investuoti lėšų vien dėl to, kad kažkam tai yra patogu. Didžiųjų pasaulio miestų valdžios institucijos skatina ant stogų veisti sodus. Pvz., Čikagoje pilietis, ant savo stogo įsirengęs sodą, kaip paskatinimą gauna 5 tūkstančius dolerių. Žinoma, tai ne dažnai pasitaikantis reiškinys, tačiau pasaulyje yra daugybė žaliųjų stogų. Puikus ir Bordo miesto architektų sprendimas: vietinio skrydžių valdymo centro stogas apželdintas levandomis, tad intensyvus violetinis spindesys matyti kylant lėktuvams. Žinomumu šiam objektui nenusileidžia ir pasaulyje gerai žinomas Vankuverio bibliotekos stogas, kuriuo grožėtis itin mėgsta šalia esančių kontorų darbuotojai. Reikėtų paminėti ir apželdintą Kalifornijos mokslų akademijos pastatą San Franciske, kuris architekto Renzo Piano sprendimu susiliejo su pastoraliniu peizažu. Žinoma, verta pasistengti, kad paprasta veja virstų organišku architektūros elementu. Deja, taip būna toli gražu ne visada. „Mes dažnai matome augalus ant šiuolaikinių pastatų stogų, bet jie beveik niekada nesukuria harmonijos įspūdžio ir nedera prie pastato architektūros. Taip yra todėl, kad sodus ant stogų paprastai įrengia ekologai, kurie nemėgsta dirbtinių dalykų, tačiau ir augalai, ir statinys turi ir gali atrodyti gerai ir šiuolaikiškai“, – sako japonų architektas Terunobu Fujimori. Lietuvoje architektams ir investuotojams taip pat rūpi kabančių sodų idėja. Vilniaus Naujamiesčio širdyje, netoli savanorių prospekto, šį pavasarį pradėtas statyti gyvenamųjų namų ir administracinio komercinio pastato kompleksas – 17 aukštų pastatas „Kabantys sodai“. Šio komplekso keturių aukštų komercinio pastato stogą planuojama apželdinti, įrengti poilsio aikšteles. Dr. Daiva Makutėnienė
Visą straipsnį su nuotraukomis galite rasti žurnale "Nauja statyba", 2002. Nr. 1. balandis, p. 26–29.
|
||
 |
 |
|
|
|